Paaiškinimas ir pasiaiškinimas

Gal jau perskaitėte pirmąsias mano tinklaraščio žinutes ir pagalvojote kam reikia taip viešai džiaustyti nešvarius ir dar svetimus apatinius. Ir pati šiandien dar pusiau miegodama pradėjau svarstyti: ar to reikia?

Ši nešvarių ir svetimų apatinių metafora tegul dar pasilieka. Ji man dabar pravers.

Įsivaizduokime kambarį pilną tokių apatinių. Apatiniai – tai tie intymūs arba net labai intymūs dalykai. Nešvarūs – sutepti netinkamu, nesąžiningu elgesiu, net pasitelkus psichologinį arba fizinį smurtą. Pilnas kambarys – tokių atvejų gausa. Kadangi tie atvejai intymūs, nesąžiningi, nedori, tai siekiama juos slėpti, nes gėda apie tai kalbėti, o dar didesnė gėda, kad mus pažįstantieji pamatys, sužinos, įtars ir iš mūsų juoksis, mus smerks, apkalbinės arba kaltins (net aukas!). Tas kambarys gali būti tik su užtrauktomis sunkiomis užuolaidomis, (kad niekas nieko nepamatytų pro langą) ir su sandariai uždarytomis durimis ir langais (kad niekas nepajustų sklindančio blogo kvapo).

Bet įsivaizduokite, kad aš tą kvapą vis tiek jaučiu ir, kad pamažu vis labiau įsitikinu, kad toks kambarys egzistuoja. Gal visai kaip pasakose, kuriose jaunamartė žino apie kambarį, kurio jos mielas vyras šiukštu neleidžia atrakinti. Vaikščiok sau, brangioji, po visus kambarius, išskyrus šitą. Bet argi toji jaunamartė ištvers nežvilgtelėjusi! Tada ją apima siaubas! Galima greitai uždaryti duris ir visą gyvenimą apsimetinėti, kad nieko nematei. Galima bėgti toli nuo savęs ir kitų (pavyzdžiui, nuolat dirbant). Bet galima ir užsispausti nosį, šonais šonais, prieiti prie lango, atitraukti tamsias užuolaidas, atidaryti langą ir dabar vaizdas kambaryje priblokš dar labiau. Viena vertus, tie nešvarūs apatiniai atrodys dar šlykščiau. Kita vertus – tai tik nešvarūs apatiniai, kurie tavęs nesuės, jie tik šlykščiai guli ir juos galima sutvarkyti. Vėlgi išlieka galimybė nesiimti darbo. Arba imti po vieną nešvarų apatinį, skalbti ir viešai džiauti.

Paprastai nešvarūs apatiniai skalbiami privačiai ir padžiaunami diskretiškai. Bet jeigu jie neskalbiami. Jeigu jie slepiami, tai patys neišsiskalbs ir, deja, niekur neišnyks.

O kai jų susikaupę tiek daug ir viskas pavirtę į vieną didelį skaudulį, skalbti reikia viešai, nes darbas nueis perniek, jei vieni skalbs ir džiaustys, o kiti toliau mes.

Kam to reikia? Kad neliktų baisaus kambario, kad vieną dieną jis būtų išvalytas, kad į jį galėtų užeiti visi norintys, prisėsti ir net išgerti kavos užkąsdami sausainėliais. O gal kai ko visai nevilioja nei švara, nei sausainėliai. Gal labai patogu turėti tokį kambarį?