Cherchez l‘homme arba ieškokite vyro

“Klaipėdos Žardininkų gatvėje, prie vaikų darželio tvoros ant žemės padėtas į antklodę suvyniotas kūdikis”, trata žiniasklaidos priemonės. „Pareigūnai prašo atsiliepti asmenis galbūt turinčius informacijos ar ką nors mačiusius”, dėstoma toliau. “Galbūt žinote moterį, galimai šiuo metu pagimdžiusią vaikelį, tačiau jo nebeturinčią,” daroma seksistinė, bet logiška prielaida, kad kūdikį galėjo palikti tik moteris. Bet tos moters ieškoma ne siekiant suteikti jai būtiniausią pagalbą, o nubausti už savo pačios pagimdyto žmogaus palikimą gyvybei pavojingoje padėtyje. Kitaip tariant Lietuvos „teisingumas“ siekia bausti moterį dėl jos fiziologijos ‒ kad pastojo ir, nesuradusi kitos išeities, išnešiojo ir pagimdė kūdikį, bet nerado jėgų pasielgti protingiau iki galo. 


Ponai įstatymų kūrėjai ir garbūs teisėjai, net religingiausieji vargu ar tiki mergelės Marijos nekaltu prasidėjimu, o paprastos moterys, kurios neįstengia pasirūpinti pagimdytais kūdikiais, PASTOJA TIK PO LYTINIŲ SANTYKIŲ SU VYRU. Taigi yra, tikrai yra šio kūdikio tėvas! Kodėl neskelbiama jo paieška? Jis turi atsakyti už dviejų žmonių palikimą fizinei ir psichinei sveikatai pavojingoje padėtyje, o dabar, ir už dviejų žmonių palikimą gyvybei pavojingoje padėtyje! Juk pagal DNR turi būti įmanoma jį surasti, patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti bei priteisti kūdikio išlaikymo išlaidas, jeigu po skirtos bausmės nenorės vaikelio auginti.
Jeigu žinočiau, kas ta moteris, kaip karo metu, ieškočiau paslaptį mokančio saugoti gydytojo, kad tai moteriai būtų suteikta visokeriopa pagalba – fizinė (dėl ką tik, tikėtina, be medicininės pagalbos įvykusio gimdymo), psichologinė (nė viena moteris, kuri neserga depresija, nėra persigandusi dėl savo ateities ir nežinomybės nepalieka savo kūdikio) ir galbūt toksikologinė. Savo kūdikiais nėščias moteris dažnai palieka vyrai – būdami blaivūs ir neblaivūs, vargšai ir turtingi ir paprasti ir įtakingi. Jie pasirenka NEŽINOTI apie savo vaikus!
Ši moteris persekiojama su šunimis, kad būtų nubausta už tai, ką kramtė, ką gėrė, su kuo turėjo lytinių santykių, kad naudojosi arba nesinaudojo kontracepcija ir visgi išnešiojo ir pagimdė nepageidautą kūdikį. O šito kūdikio tėvas lieka net be įtarimo šešėlio dėl to ką kramtė, ką gėrė, su kuo turėjo lytinių santykių, kad naudojosi arba nesinaudojo kontracepcija ir iškart paliko motiną ir kūdikį. Kitaip tariant, kadangi kūdikis augo ne jo kūne, jis, užviręs šią košę, lieka „švarutėlis“!
Moteris net neišmetė kūdikio ir nepaslėpė, o padėjo viešoje vietoje, kad kas nors pamatytų ir padėtų. Vyras nusisuko nuo moters ir nuo savo vaiko, tikėtina vos nuleidęs sėklą! Laikas keisti įstatymus ir mokyti vyrus atsakomybės! Kraujas verda, kai už nusikaltimus prieš naujagimius persekiojamos tik moterys. Mažų mažiausiai už tokius nusikaltimus turi atsakyti abu partneriai.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paaiškinimas ir pasiaiškinimas

Gal jau perskaitėte pirmąsias mano tinklaraščio žinutes ir pagalvojote kam reikia taip viešai džiaustyti nešvarius ir dar svetimus apatinius. Ir pati šiandien dar pusiau miegodama pradėjau svarstyti: ar to reikia? Ši nešvarių ir svetimų apatinių metafora tegul dar pasilieka. Ji man dabar pravers. Įsivaizduokime kambarį pilną tokių apatinių. Apatiniai – tai tie intymūs arba net labai intymūs dalykai. Nešvarūs – sutepti netinkamu, nesąžiningu elgesiu, net pasitelkus psichologinį arba fizinį smurtą. Pilnas kambarys – tokių atvejų gausa. Kadangi tie atvejai intymūs, nesąžiningi, nedori, tai siekiama juos slėpti, nes gėda apie tai kalbėti, o dar didesnė gėda, kad mus pažįstantieji pamatys, sužinos, įtars ir iš mūsų juoksis, mus smerks, apkalbinės arba kaltins (net aukas !) . Tas kambarys gali būti tik su užtrauktomis sunkiomis užuolaidomis, (kad niekas nieko nepamatytų pro langą) ir su sandariai uždarytomis durimis ir langais (kad niekas nepajustų sklindančio blogo kvapo). Bet į...
Skaityti daugiau

Petro Imperatorė – moteris turinti vienintelį pasirinkimą

Vaizdas
Šios knygos neprarijau – skaičiau lėtai, kai kada grįždama prie perskaityto it naujo. Lenkiu galvą prieš Kristiną Sabaliauskaitę ne tiek dėl stiliaus, ne tiek dėl daug darbo pareikalavusios istorinės temos ir ne dėl įsivesto laiko mato. Lenkiu galvą dėl taiklios moters studijos. Rašytoja tapo daug ir labai skirtingų moters paveikslų: apsidergusios ligonės ir kailiniuotos ponios su deimantais, našlaitės-tarnaitės ir pirmosios moters su kuria skaitomasi, gražuolės portomojkos-sugulovės ir pervargusios gedinčios motinos. Tai viena ir ta pati Katerina pasivadinusi Marta Helena Skowronska. Ji mylinti ir mylima, prisitaikanti ir pataikaujanti, išnaudojama ir aukštinama, gerbiama ir žeminama, ciniška ir praktiška žmona, meilužė ir derybininkė. Per visą Kristinos Sabaliauskaitės piešiamą istoriją ši moteris supranta iš kur atėjusi ir gyvena vis prisimindama tą vienintelį pasirinkimą: gyventi arba... Žodis „mirti“ būtų per švelnus. Knygoje rašoma apie išprievartavimą į košę arba ka...
Skaityti daugiau