Ekonominis smurtas

 

Per BBC radiją išgirdau trumputį pokalbį apie ekonominį smurtą - tiesiog priminimą rytinėje laidoje, kad taip būna. Ir nebūtinai tada kai vyriškis maišais tempia namo pinigus, o pačią laikosi sau užrakinęs pilyje. Moteris pasakojo, kaip jos pretendentas į vyrus ją lepino gėlėmis, o dabar, jau sutuoktinį, ir su juo susilauktą kūdikį ji glaudžia savo tėvų namuose, nes jos pačios namai prarasti mylimajam paėmus paskolą. Ar tai ekonominis smurtas - buvo klausima specialistės. 

Pamaniau, kad ne taip dažnai mūsuose žurnalistai tokius klausimus gvildena, todėl nutariau parašyti pati. Per daug nebus!

Ekonominio smurto apibrėžčių - pilnas internetas. Stereotipiškai vyrai tempia namo mamutą, jie daugiau uždirba, valdo finansus, priima sprendimus. Bet gyvenimas keičiasi ir vis daugiau moterų apsirūpina pačios, aprūpina savo vaikus ir tampa finansinių kėslų turinčių vyrų taikiniu. Taikiniu tampa ir vyrai, bet apie tai tegul rašo patys.

Jeigu dabar įsijausčiau į finansiškai išnaudojamų arba patiriančių ekonominę priespaudą moterų kailį, turbūt būčiau mažų mažiausiai sutrikusi. Jei vyras neša namo pinigus, tai ar esu išnaudojama? Jei jis sako, kad dėl mūsų taupo ir man draudžia išlaidauti, tai ar blogai? Jeigu jis dabar bedarbis, o aš uždirbu ir jis tuo naudojasi, tai argi būtų gražu nesidalinti? Jeigu aš dirbu, o jis rūpinasi namais ir vaikais, tai kam čia tie stereotipai? Jeigu aš nedirbu, patogiai iš jo pinigų gyvenu, dar gaunu dovanų, tai ar reikia šiauštis? Jeigu aš jį myliu, o jį vis ištinka akivaizdžios bėdos, kurių pats neįstengia susitvarkyti, tai nejaugi žmogui padėti yra blogai? Jeigu jo pinigai vis baigiasi, o kortelės kažkaip  nesuveikia, tai argi tai ne paprasčiausias atsitiktinumas?

Abejonės begalinės, skausmingos ir kažkokios lipnios, todėl siūlau lakmuso testą. Kaip jausčiausi, jeigu jam, dabar, va taip, imčiau ir pasiūlyčiau apsikeisti vaidmenimis, arba, pavyzdžiui,  neduočiau, neimčiau, nepritarčiau reikalavimui ar prašymui, pati pareikalaučiau ar paprašyčiau? 

Jeigu tik viens, du, pasakau, padarau ir einu, pavyzdžiui, sau piešti - ekonominio išnaudojimo ar priespaudos turbūt nėra. Bet... jeigu BIJAU pasakyti, NEĮSIVAIZDUOJU kaip tai padaryti, NERAMU atsisakyti, SIAUBAS apima pagalvojus kaip sureaguos ir kas bus po to, NEĮMANOMA pareikalauti, NEIŠDRĮSIU paprašyti, atrodo, KAD KRŪTINĖJ KAS PEILĮ SUKIOJA VIS UŽPILDAMAS DRUSKOS - bingo!

Tai ką man dabar daryti?

Ai, kilimas trupiniuotas, reikia į parduotuvę, žadėjau skalbti, o gal ko skanaus užkandus?